Senojoje Varėnoje gyvenanti pedagogė Aldona Taraskevičienė jau kurį laiką prasidėjus rugsėjui nebeskuba į šalia jos namų esančią mokyklą vesti kūno kultūros ir sporto pamokų. Tačiau ramus poilsis ne jai – išėjusi į užtarnautą poilsį su sportine veikla ji neatsisveikino – iki šiol dirba Varėnos sporto centre fizinio aktyvumo instruktore ir veda užsiėmimus Senosios Varėnos gyventojams. ,,Be sporto neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jeigu nevesčiau šių užsiėmimų, nesportuočiau kartu, būtų labai nuobodu, kažko mano gyvenime trūktų“, – pasakoja visą savo gyvenimą su fiziniu aktyvumu susiejusi pedagogė.
Aldona Taraskevičienė yra Varėnos rajone ilgiausiai dirbanti sporto pedagogė. ,,Aš nesakau, kad dirbu geriausiai, bet ilgiausiai tai tikrai. Esu likusi kaip relikvija‘, – juokauja ji.
Aktyvią jos sportinę veiklą, azartą, pergalių skonį liudija namuose ant lentynų išrikiuotos taurės, su komanda laimėtos įvairiose varžybose. Daugiausia jų iškovotos tinklinio varžybose. O taurių yra tiek, kad užtektų visam muziejui, kuriam ji mielai šiuos apdovanojimus padovanotų.
Kai kalbėjome apie jos darbą, apie tai, kaip Varėnos sportinis gyvenimas keitėsi bėgant metams, Aldona ne sykį pabrėžė, kad prieš beveik trisdešimt metų įsteigti sporto specialistų etatai seniūnijose yra labai svarbus dalykas. Šie specialistai buria sportuojančius seniūnijų gyventojus, o šie džiaugiasi turėdami galimybių turiningai ir sveikai leisti laisvalaikį sporto salėse ir aikštelėse, dalyvauti varžybose.
Gerbiama Aldona, nors ne kartą esate sakiusi, kad gal jau gana – tegu sporto instruktoriais dirba jaunesni, tačiau Jums energijos tęsti šią veiklą tikrai netrūksta – esate sportiška, jaunatviška ir be abejo, mylima Senosios Varėnos ir iš kitur atvykstančių pažaisti sportuojančių žmonių. Papasakokite, koks sportinis gyvenimas vyksta Senojoje Varėnoje?
Man taip smagu, kad Senojoje Varėnoje sportinis gyvenimas gana intensyvus. Čia per daugelį metų su bendraminčiais subūrėme sportuoti mėgstančių, judrių žmonių bendruomenę, kurioje visi esame kaip šeima.
Mergaitės paprastai svajoja būti gydytojomis, aktorėmis. Kuo Jūs svajojote būti užaugus? Ar sportiniai užsiėmimai buvo mėgstama veikla ir vaikystėje? Ką pati sportavote mokyklos laikais?
Esu gimusi ir augusi Marijampolėje. Mokiausi gerai ir daug sportavau. Buvau gimnastė, lankiau lengvosios atletikos būrelį. Svajojau būti trenere, nes labai gera, motyvuojanti buvo mano trenerė. O kai mokytojas patinka, stengiesi pasiekti kuo daugiau. Tad ir aš mokyklos laikais dažnai važinėdavau į varžybas, turėjau iškovojus net kandidatės į sporto meistrus vardą.
Abejonių, kur stoti, nebuvo. Stojom su drauge į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, į kūno kultūrą ir geografiją. Buvau iš didelės šeimos ir mokytis buvo sudėtinga. Bet niekada nemąsčiau, kad kuo kitu galiu būt. Visiškai nesigailiu, kad mokiausi. Darbas mokykloje kartais pabosdavo, bet per atostogas vis tiek pasiilgdavau mokyklos.
Koks Jūsų pedagoginio darbo stažas?
Po instituto baigimo 1983 metais su paskyrimu atvažiavau į Varėnos rajoną. Pirmoji mano darbovietė buvo Panočių, tuomet – Slučiajaus – vidurinė mokykla.
Vėliau metus laiko dirbau tuometinėje Varėnos pirmojoje vidurinėje mokykloje, pastačius antrąją vidurinę, dirbau joje. Na, o dar vėliau ir iki išeinant į pensiją dirbau kūno kultūros mokytoja Senosios Varėnos Andriaus Ryliškio vidurinėje mokykloje.
1997 metais ankstesniems Varėnos rajono savivaldybės vadovams rajono seniūnijose įsteigus sporto specialistų etatus, be kūno kultūros pamokų mokykloje dirbau dar ir sporto specialiste Senojoje Varėnoje. Tad sportinės veiklos stažas yra tikrai solidus.
Sporto specialistų seniūnijose neturi nei vienas rajonas. O jie suburia žmones, kad šie pamėgtų laisvalaikį leisti sportuodami.
Mano šviesaus atminimo vyras Juozas taip pat buvo kūno kultūros mokytojas. Anksčiau kokie geri pedagogų turistiniai žygiai būdavo! Jie vykdavo po tris dienas, tai visur su vaikais važiuodavome. Būdavo trys sporto dienos Palangoje, išvažiuodavom visi mokytojai.
Galima sakyti, kad ir mūsų abu sūnūs užaugo sporto salėje. Nors abu sportuoja nuo vaikystės, bet profesijos, susijusios su sportu, nepasirinko.
Ar turit išugdžiusi sportininkų, kuriais didžiuotumėtės?
Aš nesu profesionalė, kad ruoščiau aukšto meistriškumo sportininkus. Mano nuopelnų daug gal ir nėra, bet kai aš dirbau, buvo rankininkų, kurie vėliau garsino Varėną.
Dirbdama mokykloje turėjau mergaičių tinklinio komandą. Mergaitės žaidė nuo mažens, o kai kurios žaidžia iki dabar.
Smagiausia, kad mano pamokas lankę mokiniai tampa motyvuotais žmonėmis, nors mokykloje atrodė, kad jie nieko gyvenime nepasieks. Buvo tokių vaikų, kuriuos teko ne tik ugdyti, bet ir globoti, nes šeimose buvo sudėtingos situacijos.
Bet iš mokyklos išėjusi į užtarnautą poilsį, darbo Varėnos sporto centre neatsisakėte.
Neatsisakiau, nes šioje veikloje ne tik pati randu pasitenkinimą, joje matau ir prasmę. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau sėdėt namie. Jei nesisėdi, tai ir nereikia sėdėt. Man atgaiva, kai išeinu į sporto salę. Čia mano gyvenimo būdas, aš laukiu tų dienų.
Nors dirbu ketvirčiu etato, bet reikalavimai yra nemaži. Turi sudaryti komandą, dalyvauti seniūnijos varžybose. Dažniausiai žaidžia tinklinį, bet sportuoja ir kitas sporto šakas. Visą vasarą vyko paplūdimio tinklinio turnyras.
Dar su amžinatilsį vyru jaunystėje užsikabinom už tinklinio, pakalbinom žaisti vieną, kitą. Taip Senojoje Varėnoje subūrėme bendraamžių grupę. Paskui jau pradėjom kviesti ir mokinius. Aplink mus susibūrė bendraminčiai, mėgstantys sportuoti. Metams bėgant pasidarėme kaip šeima. Renkamės ne tik sportuoti, dalyvaujame varžybose, bet ir rengiame bendrus susibūrimus, švenčiame šventes. Labai džiaugiuosi, kad tie žmonės yra entuziastai, esame kaip vienas kumštis.
Dabartinis gyvenimo draugas Vladas taip pat žaidė tinklinį, paskui teisėjavo. Man jis pagelbėdavo, kai reikia.
Man labai smagu, kad aš turiu šituos žmones. Mes karantino metu atšventėm Vasario šešioliktą miške. Užsikūrėm laužą, atsinešėm vėliavą. Kas slidinėjo, kas bendravo.
Visiems, kurie nori pažaisti sporto salėje ar aikštelėje, esu pasiekiama dvidešimt keturias valandas, nes gyvenu šalia. Tai yra privalumas. Mano manymu, sporto instruktorius turi gyventi toje vietovėje, kur dirba. Ką jie nori žaisti, viskas priklauso nuo situacijos ir nuo atėjusių žmonių.
Labai džiaugiuosi, kad gražios tradicijos tęsiamos – kartu su mano bendraamžiais jau sportuoja jų vaikai ir anūkai. Ypač smagu, kad ateina jaunimas. Vietoj to, kad be tikslo leistų laiką, jie sportuoja. Pastebėjau, kad tuo pačiu pasidaro ir kultūringesni.
Senojoje Varėnoje paaugliai nelabai turi kuo užsiimti, tai jie ateina į sporto salę laisvalaikį praleist. Nors vienas ar kitas vaikas yra sudėtingesnio būdo, aš su jais neturiu jokių problemų. Žiemą jie labai dažnai ateina pažaisti. Paskambina ir klausia: ,,Mokytoja, ar galima į salę?“. Niekada jiems neatsakau, atrakinu ir pabūnu, pažaidžiu kartu pora valandų.
Vienu metu visus metus teko užimti ir darželinukus bei pradinukus. Prigalvodavom jiems visokių estafečių. Tėvai buvo patenkinti, nes namuose vaikai neturi kur energijos dėti, o sporto aikštelėje išsibėgioja.
Matau džiuginančią tendenciją. Anksčiau tokio užimtumo salėse nebuvo. Žmonės dabar atsigręžė į aktyvų laisvalaikį, pradėjo eit sportuoti. Salės užimtos, sunku gauti. Ta pati Senosios Varėnos mokyklos salė yra visoms sporto šakoms. Vasarą išeinam į lauką, žaidžiam privačioje aikštelėje.
Jūsų aktyvią sportinę veiklą liudija dešimtys ant lentynų stovinčių varžybų taurių, padėkų, medalių, ženkliukų.
Taip, pergalių su Senosios Varėnos bendruomenės sportininkais esame iškovoję tikrai daug. Kai kas sako, kad Senoje Varėnoje niekas nevyksta, tai va įrodymas, kad mes ne tik dalyvaujame, bet ir iškovojame pirmas ar antras vietas. Daugiausia – tinklinio varžybose. Mano namuose – tik dalis taurių ir kitų apdovanojimų, nes aš jų neturiu kur dėt. Čia viskas iškovota bendruomenės. Čia yra mūsų sportinė istorija. Mes neturim patalpos, kad galėtume jas išeksponuoti. Jeigu kas nors sugalvotų papuošti erdvę ar steigti muziejų, mielai atiduočiau.
Kokios kūno kultūros pamokos būdavo sovietmečiu, ar jų specifika dabar labai pasikeitusi?
Viskas priklauso nuo mokytojo. Prisimenu, kaip vyresni kolegos mokė daug griežčiau. Dabar mokiniai lavinami labiau laisva dvasia, bet mano įsitikinimu, disciplina turi būti. Ir drausmė, ir sutvarkytas sporto inventorius. Nes jei mokytojas ateina į pamoką, paduoda kamuolį ir tai vadinasi pamoka, tai čia nėra pamoka. Ką toks mokytojas gali išmokinti vaikus, jei mokiniai net neraginami apsirengti sportinėmis aprangomis.
Per Jūsų ilgametę darbinę praktiką neabejotinai yra buvę įvairiausių nutikimų. Papasakokite kokį įdomų atvejį?
Vieną nutikimą atsimenu iki šiol. Jis man, kaip pedagogei, galėjo baigtis blogai. Buvo žiema, vyko kvadrato varžybos Varėnoje. Mokinių į jas niekas nevežė, turėjau juos nuvežti pati. Vaikai ketvirtokai. Po varžybų jie sako: ,,Mokytoja, mes į Senąją Varėną pareisim pėsti“. ,,Na ir eikit“, – pasakiau. O vienas vaikas salėje buvo nugriuvęs, pasiskundė, kad skauda rankas. Kitą dieną pamačiau, kad abi vaiko rankos sugipsuotos. Juk galėjo jis kur nualpt vidury kelio… Kiek ekstremalių, juokingų atvejų būdavo. Vienos mergaitės kartais tėvai neleisdavo į varžybas, o apie tai sužinodavau, kai jau reikėdavo į jas išvažiuoti.
Buvo pašėlusių auklėtinių, bet su visais gerai sutardavau. Su kai kuriais ir dabar susitinkam. Domiuosi, kaip mano mokiniams sekasi, jei sekasi, džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad savo mokiniams galiu paskambinti ir pasikalbėti.
Dabar jau tų mokinių vaikai ateina sportuoti. Dėl tokių dalykų gražus tas mūsų darbas.
Koks Jūsų laisvalaikis be sporto?
Pomėgių turiu įvairių. Mėgstu skaityti, keliauti, giedu Senosios Varėnos bažnyčios chore.
Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Man labai pasisekė gyvenime, kad daug gerų žmonių sutikau, o tuos kitus aš apeinu. Neseniai švenčiau jubiliejų. Nusprendžiau jam padaryti nuotraukų. Tik tuomet supratau, kad beveik visos mano nuotraukos yra iš sporto. Nes visą gyvenimą tuo ir užsiėmiau.
varenaplius.lt informacija